- nors
- 1 nórs conj.
1. nepaisant to, kad...; kad ir (jungiant šalutinius nuolaidos aplinkybės sakinius arba priešpriešinio sujungimo vienarūšes sakinio dalis): Nors mes jį kvietėm, tačiau neatėjo J.Jabl. Nors retai sėjom, bet tankiai dygo DvD300. Viršūnės da žaliuoja, nors jau šakos džiovi A.Baran. Nors oras truputį atvėso, vienok prakaitu rasoja visų kaktos Žem. Nors tvirtovės sienos griuvo, tačiau išlikusieji gruzinai nutarė gyvi nepasiduoti A.Vien. Bet, nors ir kaip įtūžęs, ponas Skrodskis susigriebė V.Myk-Put. Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu, ir kūdikiai laimės pavydi Mair. Nors nesuprantame kas, bet matome, kad atsitiko negerai J.Bil. Nors užmuškite, nevesiu jos! – rėkia Lapinas V.Krėv. Myliu aš jus, kovos draugai, nors žuvot jūs, – nežus darbai V.Mont. Nórs nebe jaunas, ale gražu jaunų pažiūrėt Ds. Nors kelelį vynu laistė, vieškelis dulkėjo BsO38. Nors austi ji nemoka, bile gražiai pašoka JD1373. Mykolas buvo vyras nors dar jaunas, bet stiprus, smagus, greitas A.Vien. ^ Nors su lopu, bile savu B. Nors nei vyžos nevežamas (niekam vertas), o tik gaspadorius B.
2. jungiant šalutinius tarinio sakinius: Arbatos – nors galvą trink (daug) J.Jabl. Kartais tiek jėgų, kad nors kalnus vartyk K.Bink. Nerimų gi vaikai buvo taip gražiai skaisčių veidų, kad nors ir žiūrėk Vaižg.
◊ nórs į pir̃štą ką́sk; VP35; nórs į ùgnį šók; VP35; nórs į žẽmę lį̃sk; rš sakoma patekus į sunkią, be išeities būklę. nórs prie žaizdõs dė́k apie labai švelnų, paslaugų žmogų: Sūnus pasidarė tėvams toks geras, nórs prie žaizdõs dė́k Jnš.
Dictionary of the Lithuanian Language.